Nors dabartiniai laikai daugelyje šalių pasižymi itin aukšta gyvenimo kokybe ir galimybėmis tobulėti, visgi daugybė žmonių kasdienybėje susiduria su beprasmybės našta. Noras pažinti save ir suvokti savo vietą pasaulyje neretai juos pastūmėja išbandyti psichoterapiją, kurios viena iš krypčių yra paremta egzistencine filosofija. Kuo ji išskirtinė ir aktuali šių dienų žmogui? Pasak Kauno „InMedica“ klinikos Psichikos sveikatos centro medicinos psichologės Renatos Neliubšienės, egzistencinė humanistinė psichoterapija yra būdas, leidžiantis ieškoti gilesnės, kiekvienam pacientui individualios gyvenimo prasmės.
„Tam tikra prasme, visos psichoterapijos kryptys paliečia žmogaus egzistencijos temas, tačiau egzistencinė psichoterapija jį mato ir nagrinėja neišvengiamų duotybių kontekste. Tam įtakos turi ir žmogaus prigimtis – jis žino, kad buvimas žemėje yra apribotas laiko. Taip pat didelis egzistencinės psichoterapijos pagrindas yra filosofija,“ – pasakoja medicinos psichologė.
KAS YRA EGZISTENCINĖ PSICHOTERAPIJA?
Viena iš pagrindinių egzistencinės terapijos nuostatų yra supratimas, kad žmogaus prigimtis nėra statiška ir nuolat kinta. Mes be paliovos vystomės ir iš naujo apibrėžiame save nesibaigiančio tapsmo tėkmėje. Be to, egzistencinė psichoterapija vadovaujasi įsitikinimu, kad žmogaus pasirinkimai yra svarbesni už įgimtas struktūras. Tai reiškia, kad galime patys kurti savo gyvenimą, tačiau tam tikrų duotybių pagrindu.
„Ši psichoterapijos kryptis išskirtinė tuo, kad žmogus matomas ne kaip atskira, bet vientisa aplinkinio pasaulio dalis. Ši kryptis nesigilina į individualios sąmonės sferą, nes ieškant atsakymų ne pagal supaprastintą schemą, bet pamatant žmogų egzistencinių duotybių ir visos aplinkos kontekste bei atkreipiant dėmesį į jo priimtus sprendimus, galima pastebėti dalykus, kurių net nebuvo įtariama esant“, – pastebi R. Neliubšienė.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad egzistencinės humanistinės krypties psichoterapeutas į pacientą žiūri kaip į tą, kuris geriausiai pažįsta savo gyvenimą, tik dėl tam tikrų susiklosčiusių neigiamų situacijų ar aplinkybių negali gyventi pilnavertiškai. Šiuo atveju terapeutą galima vadinti paciento pakeleiviu, kuris išlieka tol, kol atrandami atsakymai į iškeltus klausimus.
Taip pat itin svarbi egzistencinės psichoterapijos dalis – pagalba žmogui įsisąmoninti atsakomybę už savo sprendimus bei priimti baigtinumą ir neapibrėžtumą, kaip laikinus sunkumus, iš kurių turime ištrūkti, kaip mūsų buvimo pasaulyje būdą.
SVARBIAUSIA NE KONKRETI KRYPTIS, BET PACIENTO ĮSITRAUKIMAS
Greičiausiai klausimai apie gyvenimo prasmę ar išgyvenamos egzistencinės krizės daugeliui žmonių nėra svetimi dalykai. R. Neliubšienė pabrėžia, kad dažnai išgyvenant tokias būsenas pokalbis su egzistencinės-humanistinės krypties psichoterapeutu gali suteikti papildomo saugumo, tačiau svarbu nepamiršti, kad padėti rasti atsakymus į tokius klausimus gali visos psichoterapijos kryptys.
„Dabar žmonės yra linkę patys pasiskaityti apie specialistus, kokios jie krypties, pasidomėti rekomendacijomis ir kartu intuityviai pajausti, ko jiems reikia. Visgi, nemanau, kad psichoterapeutas ar terapijos kryptis vaidina lemiamą vaidmenį. Kur kas svarbesnė tiek kliento atsakomybė, tiek terapeuto įsitraukimas į žmogaus gyvenimą – terapeutas už rankos niekur nenuves, jei žmogus nenorės, nerodys iniciatyvos ir nedarys asmeninių sprendimų“, – teigia medicinos psichologė.
Bet kokios krypties psichoterapija gali padėti aiškiau įsisąmoninti gyvenimo teikiamas galimybes ir jų ribas, aiškiau suprasti natūralius gyvenime slypinčius prieštaravimus ir paradoksus, polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose bei troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Kitaip tariant – labiau suprasti save pasaulyje ir rasti pakankamai įrankių daryti pasirinkimus pačiam. Ypač ji padeda tiems, kurie išgyvena krizes, netektis, yra ypatingai paliesti ligų naštos ar pasimetę ir ieškantys savo pašaukimo.
KADA PRADĖTI LANKYTI PSICHOTERAPIJĄ?
R. Neliubšienė pastebi, kad šiuo metu visuomenėje likę kur kas mažiau baimių ir klaidingų įsitikinimų, susijusių su psichoterapija, žmonės vis dažniau kreipiasi ieškodami atsakymų į rūpimus klausimus. Žinoma, psichoterapijos lankymas yra labai individualus dalykas, tačiau atskaitos taškas, kai vertėtų apsvarstyti jos galimybę, galėtų būti jausmas, lyg atsidūrus užburtame rate, nerandant išėjimo.
„Tokiais atvejais atrodo, kad tie patys neigiami jausmai ar emocijos nuolat grįžta, gyvenimo kokybė prastėja, viskas kuo toliau, tuo labiau tampa nebekontroliuojama, blogėja fizinė sveikata. Dažnai tokios būsenos signalizuoja, jog jau vėluojama pasirūpinti savo psichine sveikata, nes idealiausia būtų profilaktiškai prižiūrėti psichologinę higieną“, – atkreipia dėmesį medicinos psichologė.
Dažnai, kai žmogus nusprendžia, jog jam reikia psichoterapeuto pagalbos, jis jau kurį laiką susiduria su neaiškia, diskomfortą keliančia būsena, kuria norisi su kažkuo pasidalinti. Tiesa, neretai žmonės nežino, nuo ko pradėti kalbėti su specialistu, nes neigiamų jausmų ir situacijų būna labai daug.
„Dažniausiai savo klientus nuraminu sakydama, jog tai, ką pasakysite, ir yra svarbu. Jokių specialių pasiruošimų pokalbiams nereikia. Žmogus, kuris ateina, viską atsineša su savimi, o sumanus ir empatiškas psichoterapeutas gali padėti atverti iki šiol neliestas vidines duris“, – įsitikinusi R. Neliubšienė.
Tiesa, vertėtų atskirti trumpalaikę ir ilgalaikę terapiją, kadangi trumpalaikėje neišvengiamai labiau susitelkiama į konkrečią problemą. Tuo metu ilgalaikėje terapijoje daug dėmesio skiriama santykių tarp terapeuto ir paciento kūrimui, nes tiek jie patys, tiek jų bendravimo užmezgimo būdai labai daug atskleidžia, kuo žmogus gyvena, ir suteikia brandesnių santykių patirtį, kurią pacientas gali perkelti į kasdieninį gyvenimą.
