Skiepai nuo erkinio encefalito yra veiksmingiausia specifinė apsaugos priemonė nuo šios virusinės infekcijos [1, 2]. Lietuva priskiriama erkinio encefalito endeminėms teritorijoms, o ši liga gali pažeisti galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus ir sukelti ilgalaikių liekamųjų reiškinių [1, 3]. Rizika kyla ne tik leidžiant laiką miške, bet ir lankantis parkuose, soduose, sodybose ar kitose žaliosiose teritorijose.
Erkinis encefalitas – tai erkių platinama, viena sunkiausių gamtinių ligų, kurią sukelia erkinio encefalito virusas. Ši liga pažeidžia centrinę nervų sistemą ir labai dažnai turi skaudžių pasekmių, o kartais net palieka žmogų neįgalų.
Erkės aktyviausios nuo kovo iki spalio. Infekuotos erkės įsisiurbimo rizika padidėja leidžiant laiką gamtoje ar kontaktuojant su gyvūnais.
Erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ne tik įsisiurbus infekuotai erkei, bet ir geriant nevirintą, nepasterizuotą ožkų, avių, rečiau – karvių pieną ar valgant jo produktus.
Erkinio encefalito inkubacijos periodas trunka nuo dviejų dienų iki mėnesio. Šios ligos eiga dažniausiai yra dvibangė – tokių atvejų net apie 80 proc. Pirmosios bangos metu jaučiami gripo simptomai, t.y. karščiavimas, galvos, kaulų, raumenų skausmai, kurie trunka nuo vienos iki septynių dienų.
Po to jaučiamas pagerėjimas, galintis trukti nuo valandos iki savaitės, o po jo prasideda antroji ligos banga.
Antrosios ligos bangos metu išryškėja neurologiniai simptomai – galimi galvos skausmai, pykinimas, galvos svaigimas, koordinacijos, pusiausvyros sutrikimai, gali atsirasti kaklo ir sprando raumenų rigidiškumas.
Kai kuriems pacientams po persirgtos ligos kurį laiką išlieka nuovargis, dėmesio koncentracijos sunkumai ar kiti neurologiniai liekamieji reiškiniai.
Erkinio encefalito diagnozė nustatoma įvertinus simptomus, ligos eigą ir laboratorinių tyrimų rezultatus. Dažniausiai atliekami kraujo tyrimai, kuriais nustatomi specifiniai IgM ir IgG antikūnai [4]. Kai įtariama neseniai prasidėjusi arba besivystanti infekcija, gali būti atliekamas erkinio encefalito tyrimas (IgM).
Tyrimų rezultatai vertinami kartu su simptomais, ligos eiga ir vakcinacijos istorija. Esant nervų sistemos pažeidimo požymiams, gali būti reikalingas išsamesnis gydytojo įvertinimas. Teigiami antikūnų rezultatai ne visada savaime reiškia aktyvią ligą, todėl svarbus klinikinis kontekstas.
Skiepai nuo erkinio encefalito suaugusiesiems dažniausiai atliekami pagal įprastą arba pagreitintą vakcinacijos schemą. Įprasta skiepų nuo erkinio encefalito schema sudaryta iš 3 dozių: pirmosios dvi paprastai skiriamos 1–3 mėnesių intervalu, o trečioji – po 5–12 mėnesių nuo antrosios dozės. Kai apsauga reikalinga greičiau, gali būti taikoma pagreitinta schema. Po pirmųjų 2 dozių paprastai susidaro reikšmingas apsauginis imuninis atsakas, tačiau ilgalaikei apsaugai svarbu užbaigti visą vakcinacijos schemą [2, 5]. Pirmoji palaikomoji dozė dažniausiai skiriama po 3 metų nuo trečiosios dozės. Vėliau jaunesniems nei 60 metų asmenims palaikomosios dozės dažniausiai skiriamos kas 5 metus, o 60 metų ir vyresniems – kas 3 metus [5]. Klinikose „Meliva“ naudojama Ticovac vakcina.
Erkinio encefalito vakcinacijos schema
Skiepai nuo erkinio encefalito vaikams gali būti skiriami nuo 1 metų amžiaus [2]. Vaikams taikoma tokia pati kelių dozių vakcinacijos schema kaip ir suaugusiesiems, tik naudojama amžiui pritaikyta Ticovac vakcina vaikams. Vakcinacija dažnai pradedama žiemą arba ankstyvą pavasarį, iki aktyvaus erkių sezono pradžios [5]. Tinkamiausias skiepijimo planas parenkamas įvertinus individualią situaciją šeimos gydytojo konsultacijos metu.
Efektyviausias ir veiksmingiausias apsisaugojimo nuo erkinio encefalito būdas įvairaus amžiaus žmonėms nuo vienerių metų – skiepai nuo erkinio encefalito.
Skiepytis nuo erkinio encefalito galima visus metus, tačiau ypač patartina žiemą ir ankstyvą pavasarį.
Kartais tikslinga ištirti povakcininių antikūnų kiekį, kad būtų galima įvertinti, ar susidarė pakankamas imunitetas, ir nustatyta, kada reikėtų skiepytis pakartotinai.
Erkiniu encefalitu dažniau ir sunkiau serga suaugę žmonės, dažnesni liekamieji reiškiniai: miego sutrikimai, galvos skausmai, negalėjimas susikaupti, padidėjęs jautrumas, klausos, regėjimo ar koordinacijos sutrikimai, retkarčiais – paralyžius.
Skiepytis galima visus metus, tačiau dažnai pasirenkamas laikotarpis iki erkių aktyvumo sezono pradžios. Dėl to vakcinacija neretai planuojama žiemą arba ankstyvą pavasarį.
Pirminę apsaugą sudaro 3 dozių schema. Vėliau reikalingos palaikomosios dozės, kurios dažniausiai planuojamos kas 3 arba 5 metus, priklausomai nuo amžiaus, naudojamos vakcinos ir individualios rizikos. Tolesnį skiepijimo planą padeda įvertinti gydytojas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją.
Po pirmųjų 2 dozių paprastai susidaro reikšmingas apsauginis imuninis atsakas, tačiau ilgalaikė apsauga siejama su pilna vakcinacijos schema.
Dažniausiai pasitaiko lengvos ir praeinančios reakcijos: skausmas, paraudimas ar patinimas injekcijos vietoje, galvos skausmas, nuovargis, raumenų skausmas ar nedidelis karščiavimas. Paprastai šie šalutiniai poveikiai būna trumpalaikiai ir praeina savaime. Sunkios alerginės reakcijos retos, tačiau, kaip ir po kitų vakcinų, galimos.
Šaltiniai
[1] European Centre for Disease Prevention and Control. Factsheet about tick-borne encephalitis (TBE). 2024.
[2] Centers for Disease Control and Prevention. Tick-borne Encephalitis Vaccine Information for Healthcare Providers. 2024.
[3] Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Erkinis encefalitas. 2025.
[4] Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Skiepai nuo erkinio encefalito. 2026.
[5] Centers for Disease Control and Prevention. Tick-borne Encephalitis Vaccine VIS. 2023.
